Antrus metus iš eilės SAJOS Kauno skyrius sėkmingai organizuoja ,,Advento partizaniškai“ susitikimus. Jų tikslas – prisiminti Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų – atminimą. Renginių metu žygiuojame į mišką ir apsistojame ,,vadavietėje“, kur tyloje ir tamsoje bandome bent trumpam įsijausti į partizanišką būklę. Kodėl renkamės būtent advento laikotarpiu? Nes tai yra susikaupimo ir apmąstymo laikas, kuomet bandome nuraminti mintis, sumažinti triukšmą ir reflektuoti tai, kas vyksta. Prisiminę partizanus, pagalvojame apie tai, kaip jie sutikdavo šventes, ar apskritai tokia galimybė jiems buvo įmanoma. Skaitome partizaniškus prisiminimus, kurie įamžinti knygose, žvelgdami į datas pastebime, jog nemažai partizanų žuvo šiuo laikotarpiu, kad švenčių laukimas jiems ir jų artimiesiems dažniausiai nebuvo toks mielas, koks jis mums būna dabartiniais laikais.
Kita vertus, mūsų renginiai skirti ne vien tik prisiminus liūdėti, bet kartu ir pagerbti laisvės kovotojų atminimą bei pasidžiaugti, jog dabar miške galime jaustis išties saugūs, kaip ir turėtų jaustis kiekvienas žmogus savo žemėje, savo girioje ir laukuose, savo namuose.
Susitikimai vyksta tokiu principu: bendraminčių komanda (renginiuose dalyvauja visi norintys, renginys yra viešas ir nemokamas) susirenka prie Kauno ,,Šiaurinės“ parduotuvės ir drauge žygiuoja į Kleboniškio mišką, kur ieško vietos apsistoti kelioms valandoms. Ten susikuria mažą lauželį, kad žiemos metu nesustirtų į ragą, ir toliau tęsia jaukų pasibuvimą.
Šiemet susirinkusieji galėjo išbandyti savo jėgas sajūno Manto paruoštame lobio-slėptuvės paieškos žaidime. Dvi komandos viena kitai paslėpė lobius, o tuomet, nurodžiusios tinkamas koordinates, ieškojo slėptuvių. Labai puikūs lobiai buvo: viena komanda gavo bulvių maišą, kita – praėjusių metų ,,Advento partizaniškai“ dalyvių parašytą laišką.
Pasibaigus atrakcijai, susėdome partizaniškos literatūros skaitiniams, taip pat klausėmės ,,Kupolės“ dainų ir audio įrašų, pasakojančių apie partizanus. Lauže kepėme bulves ir lašinukus, kalbėjomės ir juokėmės (o kam verkti, jeigu dabar esame laisvi? Turime džiaugtis!).
Vėliau parašėme laišką kitų metų dalyviams ir jį užanspaudavome bei pasižadėjome nepamiršti, kodėl dabar galime ir net privalome gerbti, branginti ir išsaugoti Laisvės kovotojų atminimą.
Lietuvos miškai pilni klajojančių partizanų sielų, tačiau jos saugiai sustoja pailsėti prie pačių tvirčiausių ąžuolų.
Po bastymųsi miške, nusprendėme dar kartelį susitikti. Kitas susitikimas įvyko nuostabiuose Kauno įgulos karininkų ramovės rūmuose. Žiūrėjome Vinco Sruoginio ir Jono Ohmano filmą apie partizaną Juozą Lukšą ,,Nematomas frontas“. Šis filmas atskleidė Juozo Lukšos drąsą ir narsą priešinantis sovietiniam režimui bei parodė gražią lyg pasakoje meilės istoriją jo dviems išrinktosioms – Lietuvai ir Nijolei.
Tariame didelį AČIŪ dalyvavusiems ,,Advento partizaniškai“ renginiuose. Jūsų buvimas, palaikymas ir gera nuotaika tiesiog užkrečianti. Verta dėl tokių žmonių organizuoti, nes bendra mintis vienija. Iki kitų susitikimų, Lietuvos laisvės vaikai!
Papasakojo sen! Modesta Skinkaitienė
